Čekijos klaidžiojimai

Dečin - Česki Budojovice

Praleidęs naktį Decin esu jau pasiruošęs kirsti Čekiją, išvažiavimas iš Decin prasideda smagiai, saulė šviečia, ta proga dar išbandau savo "camping stove" kurią beja ne taip dažnai ir naudoju, nes pamečiau vieną varžtą nuo jos, tai dėl to dabar sunkiai stovi ir trūksta stabilumo. Jei dar kalbant apie pamestus daiktus, iš viso jau pamečiau 5: dviratininko pirštinę šaltesniam orui (gerai, kad ateina vasara), akinius, mažąjį trikojį fotoaparatui, purvasaugį priekinio rato (besileidžiant nuo kalno atsiveržė varžtas ir pamečiau, o paskui visą purvasaugi palikau netyčia prie parduotuves tai dabar važinėju be priekinio rato apsaugos nuo purvų) ir minėtąjį varžtą nuo viryklės, šį kažkaip tai nupūtė vėjas bandant sukonstruoti vėjuotą dieną.

Judu Čekijos keliukais, keliai veda palei upę, kol kas viskas gražu, bet jau pradedu painiotis, sekdamas čekiškus dviračių maršrutus, apie juos truputį vėliau. Naktį praleidžiu palapinėj kažkur ant kalno, vieta labai patraukė, tačiau pasirodė nelabai patogi miegojimui, visą naktį čiuožinėju žemyn. Traukiu link Prahos truputį pagrybaudamas tačiau, pilnas jėgų ir užsispyrimo, kad šiandien žut būt turiu pasiekti Čekijos sostinę, po ilgos ir ne pačios lengviausios dienos, jau vėlai vakare įvažinėju į Prahą, pradeda tempti, mindamas galvojau, kad susirasiu hosteli ir pasilepinsiu save stogu virš galvos, bet buvau per daug nusikalęs kad lįsti į miestą ieškoti nakvynes ir t.t, Pasistatau palapinę tiesiog prie upės, 3-5 km. nuo centro. Ryte labai anksti apie 5 h, pakylu ir kaip įmanoma greičiau apleidžiu stovyklavietę. Ryte jausmas labai ypatingas, labai gera atsikelti anksti ryte, nes rytas turi savo kažkokio tai mistiškumo ir paslapties. Viršum Prahos tiltu ir vandeniu, visur sklendi rūkas, vienas kitas turistas užbaiginėja savo "pamaina" ir linguoja sunkiais žingsneliais link savo viešbučių.

Praha iš ryto

Praha

Praha tikrai gražus miestas. Architektūra čia pritrenkianti yra į ką paganyti akis net ir tokiam kaip man urbanistikos ne mėgėjui. Lankausi čia trečią kartą. Šis apsilankymas patiko labiausiai, o gal teisingiau būtų sakyti rytinė jo dalis, kai miestas dar tik budo iš miegų ir gaiviais rytinio vėjo pliūpsniais prasilėkiau dviratuku palei upę. Visa kita kaip ir praeitais kartais, tik vos vos įsibėgėjus rytui iškart turistų milijonai "turgų turgus". Mane tokia atmosfera labai gretai verčia bėgti toliau nuo viso šito jovalo, todėl nepaisant puikios ir saulėtos dienos išbūnu čia tik iki vidurdienio, ir traukiu toliau nuo šito chaoso, toliau į gamta ir kur būtų galima įkvėpti gryno oro.

Tačiau ne viskas ir ne visada kelionėse sekasi puikiai, nuvažiavęs už Prahos, gal apie 30 km. atsirandu kažkur laukuose. O dviratis pasirodo turi tokia savybę gesti ir tikrai ne pačiu geriausiu metu. Užmetu akį į galinį ratą, jau prieš tai jaučiau, kad kažkas ten ne taip, o gi žiūriu trys ar keturi špykiai išlūžę o kiti atsiliuosavę. Matyt nuo per didelio svorio. Ratlankis nepritaikytas tokioms apkrovoms. Dar bandau pats sutvirtinti tuos likusius špykius, tačiau galutinai sumaunu viska ir paverčiu ratą į "aštunkę" ir dabar jau judėt nebegaliu niekur. Esu kažkur velniai žino kur, susistabdau pirma dviratininką, sako, kad šiandien šeštadienis ir rytoj šv. Velykos sunku bus kažką rasti, kas galėtų padėti sutvarkyti. Vargais negalais vis dėl to randu žmogų, meistriuką, už kokių 3 km. nuo sugedimo vietos. Jėga aš išgelbėtas!!!! Nuvedu dviratį pas jį į namus. Jis man pasiruošęs padėt, bet pasirodo reikės keisti visą ratlankį, kas kainuos 45 eurai. Su mano kelionės biudžetui tai tikrai dideli pinigai, tačiau kito pasirinkimo kaip ir neturiu ir labai džiaugiuosi, kad išvis radau žmogų ,kuris apsiėmė sutvarkyti mano dviratuką. Kol dviratis tvarkomas, su meistriuko žmona, smagiai pasiplepam, pasiūlo ji man vakarienes, atsigaunu, nuotaika pakyla. Vakarėjant jau išminu su šypsena iki ausų ir pamažėjusia pinigine. Viskas gerai bent jau tam kartui ir galiu joti toliau savo žirgeliu.

Pragaras greitkelyje

žirgelis ant operacinės stalo

Velykų rytas, labai ankstyvas, saulėtas, šiltas, gražus, gal kiek nostalgiškas nes aš ne namie, su šeima. Pasileidau į kelią skambant bažnyčios varpams. Pravažiuodamas pro Čekijos kaimelius sutinku pulkus vaikų su gėlėm, panašiomis į verbų puokštes. Gamtovaizdis kerintis, maži kaimukai išsidėstę kalnų viršūnėse, vietomis pakylu iki 700 m. virš jūros lygio, o nusileidimai ekstremalūs ir kvapą gniaužiantys po 3 km. miškų keliukais su S formos posūkiais. Taip pusę dienos minu besigėrėdamas gamta ir velykine nuotaika. Paskui nuotaika apkartina tai, kad pasirodo nugrybavau ir sekiau ne tą maršrutą, o juk tiek daug, neįmanoma susigaudyti ir ženklai kartais atsiranda kartais dingsta, todėl patarimas jei kas važiuosit dviračiu per Čekiją įsigykit gerą žemėlapį su dviračių maršrutais. Mano idėja buvo tokia, keliauti be žemėlapio ir klausti žmonių esant reikalui. Šitas "žavingas" planas Čekijoje veikė neypatingai gerai ir pagadino nervų. Niekam nepaaiškinsi, kad tu ieškai kelio važiuoti dviračiu,o ne greitkelio, nes ne visi aplink tave dviratininkai, o ir tie patys be žemėlapio nesigaudo savo maršrutuose. Naktį praleidžiu vėl palapinėje.

kalnas ant kurio miegojosi ne taip kai norėjosi

Ir kita diena toliau beklaidžiodamas Čekijos kaimukų keliais, mano ipad jau buvo išsikrovęs ir neturėjau jokių žemėlapio nei gps. Tik žinojimą, kad turiu judėti ta kryptimi. Neapsikentęs savo klaidžiojimų, suku į greitkelį ir apie 60 km. atkarpą bandau važiuoti su mašinom. Karštis neapsakomas pirmus 30 km. kylu tik į viršų, mintyse galvoju tai štai kaip pragaras atrodo. Kiti 30 km. atrodo truputi lengvesni nes lyg ir labiau nuokalnė. Vakarėjant pasiekiu Tabor miestą, pavažiavęs už jo pasistatau palapinę, ganėtinai išvargęs po dienos greitkelyje, bet bent jau žinojimas, kad judu teisinga kryptimi ramina. 

Sekančią dieną vėl bandau sekti maršrutus, pradžioje atrodo visai neblogai sekasi, bet gale vistiek jie mane nuveda į kelią su mašinom, gerai, kad šį kart ne tokį greitkelį ir atkarpa gal tik 30 km. Pasiekiu Česki Budojovice. Čia buvau susiradęs hosterį, Iva 34 metų, doktorantė biologijos srityje. Po visų klaidžiojimų po šią keistą šalį, gera su kažkuo pasikalbėti ir apturėti dušą. Pasišnekučiuojam apie keliones ir gyvenimą svetur, pasipasakoja ji man apie savo darbą, kuris atrodo jai tikrai patinka. Ta proga nusiperku akinius, be jų neįmanoma minti ne tik dėl saulės, bet ir dėl įvairiausių vabalų, lapų, pūkų, lekiančių tiesiai tau į veidą. Užmerkiu akis ir mintyse dėlioju naujus maršrutus, ryt apleidžiu Česka ir pasitinku Austrija.

Česki Budojovice