Česki Budojovice - Passau
Lengvais pedalų mynimais palieku Čekiją ir traukiu link Austrijos sienos, išlydi ji mane keliukais vedančiais palei upę, gamtos grožis sunku apsakyti, susilieju su visuma, jausmas toks geras, kad norisi rėkti. Jau ne pirmą kartą pagaunu save tokioj būsenoj, važiuojant dviračiu, per gražias, amą atimančias vietas ar dideliu greičiu leidžiantis nuo kalno, užeina tarsi toks laimės priepuolis, atrodo norisi verkti, rodos ašaros byra, širdis nori iššokti iš savo vietos, jausmas tikrai keistas ir labai ypatingas. Gal tai ir yra tikrasis laisvės jausmas? Greičiausiai tokios akimirkos ir yra žaviausios kai pasirenki keliauti tokiu transportu kaip dviratis.
Artėjant Austrijos sienai minu tik į kalną, paskui leidžiuosi ir taip kokius 3 - 4 kartus, tačiau paskutinioji įkalnė, o svarbiausia nusileidimas buvo pats ilgiausias ir įspūdingiausias kokį esu patyręs iki šiol. Iki miesto Linz, kuriame ir turėjau šiąnakt nakvoti buvo likę 18 km. pamačiau ženklą įkilęs į aukščiausią viršukalnės tašką. Nuo jo visus tuos 18 km. tik leidausi žemyn, greitis 45-50km/h su didžiuliu bagažu. Patikėkite ekstremalumo užtenka. Lekiu visu greičiu ir nestabdau, vėjas švilpia pro ausis, laikau vairą stipriai įsikibęs savo rankose. Po nusileidimo jausmas toks, kad pavirtau į ledą, be proto šalta ir ausys užgultos. Jas atleido po kokio gero pusvalandžio.
Artėjant Austrijos sienai minu tik į kalną, paskui leidžiuosi ir taip kokius 3 - 4 kartus, tačiau paskutinioji įkalnė, o svarbiausia nusileidimas buvo pats ilgiausias ir įspūdingiausias kokį esu patyręs iki šiol. Iki miesto Linz, kuriame ir turėjau šiąnakt nakvoti buvo likę 18 km. pamačiau ženklą įkilęs į aukščiausią viršukalnės tašką. Nuo jo visus tuos 18 km. tik leidausi žemyn, greitis 45-50km/h su didžiuliu bagažu. Patikėkite ekstremalumo užtenka. Lekiu visu greičiu ir nestabdau, vėjas švilpia pro ausis, laikau vairą stipriai įsikibęs savo rankose. Po nusileidimo jausmas toks, kad pavirtau į ledą, be proto šalta ir ausys užgultos. Jas atleido po kokio gero pusvalandžio.
 |
| pakylimas į Austriją |
Atvažiavus į patį miestą sunkiai sekasi susisiekti su hosteriu, mat jis mano sms negauna, aš jo taip pat. Skambučiai irgi neveikia. pasigaunu free wifi mieste. Susirašom per couchsurfing ir šiaip ne taip jau grynai sutemus pasiekiu jo vietą, pavakarieniaujam, papliurpiam tarsi seni geri bičiuliai ar broliai prieš miegą tam pačiam kambary ir užmiegam.
Atsikėlus ryte turiu progą pagroti gitara, ko per kelionę turbūt pasiilgau labiausiai - savo gitaros...Padarom rytinę jamm seasion'ą. Jis man padainuoja savo paties dainų, aš jam padainuoju savo, kadaise paauglystėj sukurtų. Buvo smagu prisiminti ir padainuoti lietuviškai. Su tokia gražia skambia nata ir pasikrovęs gitaros skambesio, pasileidžiu atgal į Vokietiją.
Nuo čia seksiu eurovelo 6 maršrutu link Prancūzijos, kuris eina per visą pietinę Vokietijos dalį, palei Dunojaus upę. Pajudu iš Linz, atkarpa rodosi labai smagi, gėriuosi vaizdais, upės keliukais, puikiais dviračių takais ir kas svarbiausiai puikiai sužymėtais, kas po Čekijos nesusipratimų buvo tikra atgaiva. Taip beveik visą kelią ir riedu apie 100 km., tiesiog relaxanindamas. Į Passau atvažiuoju jau vakare, pradeda tempti, susirandu įdomią vietą palapinei, šalia buvusių traukinuko bėgių kaip ir beveik jau miesto ribose, bet pamaniau, oghoo kokia įdomi vieta campingui, ryte būtinai padarysiu foto. Buvau jau besistatantis palapinę, ir ryžiai puode buvo jau beišvyra, tik staiga gaunu žinutę iš vaikino vardu Christoph, kad jis pasiruošęs mane priimti. Mat buvau išsiuntęs keletą requestu couchsurfinge, bet visai nesitikėjau, kad kas atsilieps tai buvo labai netikėta. Taigi nespėjąs net užkrimsti, susimetęs į puodą savo ką tik išvirtus ryžius, lekiu gilyn į miestą susitikti su juo. Miestukas nedidelis, tačiau labai judrus, todėl kad labai daug čia gyvenančių yra studentai. Iškart atsiradęs pačiam miesto centre tą pajaučiu, miestukas su savo jaunatviška dvasia nuteikia teigiamai. Trūksta mums tokių miestų Lietuvoje, kur turėtume universitetą ir jaunų žmonių, bet kita vertus nėra ką lygintis nes mes neturime tiek žmonių kiek Vokietiją, tai gal mums pilnai užtenka Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Summa sumarum taip išeina, kad šitam įdomiam mieste pasilieku dviem naktim, ko tikrai labai man reikėjo, gal sakyčiau labiau mano kūnui, kuris jau prašėsi vienos dienos poilsio. Tad kitą dieną tiesiog chilinu iki pat vakaro, atgaunu jėgas ir pradedu rašyti šitą kelionių dienoraštį.
 |
| Jester jamina prieš miegą |
 |
| Su Jester pasikrovę gitaros garsu!!! |
Passau - Igolstadt
Maršrutas ir toliau tęsiasi palei Dunojų, tačiau pačio važiavimo upės keliukais ne tiek ir daug, vaizdai kiek jau pabodę, lyg jau viskas po truputį pradeda maišytis ir kartotis, bet nors vėl galiu pasidžiaugti preciziška, vokiška dviračių maršrutų tvarka. Ženklai sudėlioti ant kiekvieno kampelio net ir norint pasiklysti būtų sunku.
Mano hosteris pavaišina mane pica vakarienei. Gaunu kingsize lovą, free wifi ir gerą kompaniją. Atsigulu į lovą, ir toks jausmas, kad vis dar lietus pila man į veidą, po dienos ištiso lietaus štai vat tokios pasekmės, tačiau užmiegu greitai ir saldžiai. dar laukia geras galas Vokietijos ir Dunojaus krantu.
Pasiekiu Straubing miestą pasitinka jis mane gipsy jazzo gatvės muzikantais, atsipučiu, paklausau širdžiai mielų instrumentų, gyvos muzikytės garsų ir susitinku su hosteriu Sven – 25 m. pradinių klasių mokytojas, veganas. apturim įdomų pasikalbėjimų vakarą apie visą edukacinę sistemą Vokietijoje, kuri yra ganėtinai paini ir komplikuota. Pasirodo kiekviena Vokietijos valstija turi savo sistemą ir ji skiriasi viena nuo kitos. Taip pat keistas ir absurdiškas faktas pasirodė man tai, kad vat būtent Bavarijos regione yra tokia mokyklos sistema, kad tave pagal tavo pasiekimus jau po 4 klasės paskiria maždaug, kokia kryptimi tu eisi ar būsi rankų darbų specialistas ar eisi akademiniu keliu ir tokiu principu yra suskirstytos mokyklos. Kas tikrai nesąmoninga, kaip vaikas gali žinoti kam jis yra gabus tokiam amžiuje ir faktas tas, kad kai kurie vaikai savo gebėjimus ir gerus rezultatus pradeda rodyti tik vyresnėse klasėse, kas turi teisę už jį nuspręsti? Jis pasirinkimo neturi. o tolimojoj perspektyvoj tai konkrečiai atsiliepia jo karjerai.
Kitą dieną judu link Regensburg, niekas per daug nesikeičia, dviračių takas geras, minasi lengvai, saulė kepina jau kaip vasara ir atrodo pirmą kartą pagaliau minu tik su šortais ir maikute. Sustojęs prie upės paguliu kokia valandžiukę ir jaučiu, kad vasara jau tikrai visa netoli, nepaisant to, kad naktys vis dar ganėtinai šaltos, dienomis jau saulutė kepina kaip reikalas. Gaunu įdomią žinutę iš Daniel gyvenančio Regensburge, pasirodo jis šiuo metu taip pat keliauja dviračiu, mina link Prahos, tačiau jei reikia siūlosi padėti ir gali paprašyti savo kambariokų, kad mane apnakvydintų. Hmm keistai čia kažkaip, bet per daug negalvojęs priimu pasiūlymą, susitinku su jo draugu, kuris beje neturi jokio žalio supratimo apie couchsurfing nėra niekuomet girdėjęs. Tačiau viskas be problemų atsirandu studentiškam bute, gaunu dušą, nakvynę ir esu daugiau negu patenkintas.
Išvažinėju iš Regensburg sekmadienį, jis prasideda vangiai ir rodos dangus nieko gero nežada šiandien. Numynus pirmus 20 km pradeda lyti. Vienam tunelyje besislėpdamas nuo lietaus sutinku vengrą, keliauja dviračiu, laisvalaikiu užsiima maratonais, triatlonais, dviračių sportu, dalyvauja ironman varžybose ir panašiais dalykais. Jis per 5 dienas buvo numynęs virs 1000 km. Mina jis iš Budapešto į Štutgartą pas savo merginą. Taigi persimetam keliais įspūdžiais apie keliavimą, jis nuskrieja toliau per lietų, o aš dar laukiu kol kažkiek nustos.
Tačiau stotis lyti atrodo visai nesiruošia. Bandau minti per lietų, malonumo didelio tikrai nėra, dviračių takų su asfaltu kaip tyčia tą dieną taip pat beveik nerasta, ir per kalnuotus miškus ir lietų, vietomis nulipu nuo dviračio ir stumiuosi į įkalnę, toliau riedu žvyruotais keliais palei upę, trasa viena iš sunkesnių kol kas, gal dėl lietaus, kuris nesibaigia, tačiau toks oras turi ir kažkokio savo ypatingumo, gavau dar gilesnį supratimą kaip mes esam priklausomi nuo gamtos, kokia stipri jėga ji yra ir kaip veikia žmogų, ypatingai keliaujant dviračiu, tu visad esi priklausomas nuo gamtos. Po labai varginančios dienos atminu į Ingolstadt, gerai tai, kad turėjau susiradęs hosterį ir čia, tad po tokios purvinos dienos daugiau apie nieką negalėjau pasvajoti kaip tik apie dušą. Skaičiuoju, kad jau 8 naktis miegu pas kažką kitą, pas žmogų kurio nepažįstu, sakyčiau gal kiek ir rutina tapo keisti namus, dušus, lovas, kompanijas prieš miegą. Viskas lekia taip greitai, kad sunku ir suvirškinti. bet skųstis tikrai nėra kuo, kiekviena dieną, atneša kažką naujo, kažką sužinai, išmoksti ar tiesiog pagilini savo turėtą supratimą.
 |
| gatvės muzikantai Straubing mieste |
Kitą dieną judu link Regensburg, niekas per daug nesikeičia, dviračių takas geras, minasi lengvai, saulė kepina jau kaip vasara ir atrodo pirmą kartą pagaliau minu tik su šortais ir maikute. Sustojęs prie upės paguliu kokia valandžiukę ir jaučiu, kad vasara jau tikrai visa netoli, nepaisant to, kad naktys vis dar ganėtinai šaltos, dienomis jau saulutė kepina kaip reikalas. Gaunu įdomią žinutę iš Daniel gyvenančio Regensburge, pasirodo jis šiuo metu taip pat keliauja dviračiu, mina link Prahos, tačiau jei reikia siūlosi padėti ir gali paprašyti savo kambariokų, kad mane apnakvydintų. Hmm keistai čia kažkaip, bet per daug negalvojęs priimu pasiūlymą, susitinku su jo draugu, kuris beje neturi jokio žalio supratimo apie couchsurfing nėra niekuomet girdėjęs. Tačiau viskas be problemų atsirandu studentiškam bute, gaunu dušą, nakvynę ir esu daugiau negu patenkintas.
Išvažinėju iš Regensburg sekmadienį, jis prasideda vangiai ir rodos dangus nieko gero nežada šiandien. Numynus pirmus 20 km pradeda lyti. Vienam tunelyje besislėpdamas nuo lietaus sutinku vengrą, keliauja dviračiu, laisvalaikiu užsiima maratonais, triatlonais, dviračių sportu, dalyvauja ironman varžybose ir panašiais dalykais. Jis per 5 dienas buvo numynęs virs 1000 km. Mina jis iš Budapešto į Štutgartą pas savo merginą. Taigi persimetam keliais įspūdžiais apie keliavimą, jis nuskrieja toliau per lietų, o aš dar laukiu kol kažkiek nustos.
 |
| sutiktas dviratininkas vengras Armin |
Tačiau stotis lyti atrodo visai nesiruošia. Bandau minti per lietų, malonumo didelio tikrai nėra, dviračių takų su asfaltu kaip tyčia tą dieną taip pat beveik nerasta, ir per kalnuotus miškus ir lietų, vietomis nulipu nuo dviračio ir stumiuosi į įkalnę, toliau riedu žvyruotais keliais palei upę, trasa viena iš sunkesnių kol kas, gal dėl lietaus, kuris nesibaigia, tačiau toks oras turi ir kažkokio savo ypatingumo, gavau dar gilesnį supratimą kaip mes esam priklausomi nuo gamtos, kokia stipri jėga ji yra ir kaip veikia žmogų, ypatingai keliaujant dviračiu, tu visad esi priklausomas nuo gamtos. Po labai varginančios dienos atminu į Ingolstadt, gerai tai, kad turėjau susiradęs hosterį ir čia, tad po tokios purvinos dienos daugiau apie nieką negalėjau pasvajoti kaip tik apie dušą. Skaičiuoju, kad jau 8 naktis miegu pas kažką kitą, pas žmogų kurio nepažįstu, sakyčiau gal kiek ir rutina tapo keisti namus, dušus, lovas, kompanijas prieš miegą. Viskas lekia taip greitai, kad sunku ir suvirškinti. bet skųstis tikrai nėra kuo, kiekviena dieną, atneša kažką naujo, kažką sužinai, išmoksti ar tiesiog pagilini savo turėtą supratimą.
Mano hosteris pavaišina mane pica vakarienei. Gaunu kingsize lovą, free wifi ir gerą kompaniją. Atsigulu į lovą, ir toks jausmas, kad vis dar lietus pila man į veidą, po dienos ištiso lietaus štai vat tokios pasekmės, tačiau užmiegu greitai ir saldžiai. dar laukia geras galas Vokietijos ir Dunojaus krantu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą