[............]

Česki Budojovice - Passau

Lengvais pedalų mynimais palieku Čekiją ir traukiu link Austrijos sienos, išlydi ji mane keliukais vedančiais palei upę, gamtos grožis sunku apsakyti, susilieju su visuma, jausmas toks geras, kad norisi rėkti. Jau ne pirmą kartą pagaunu save tokioj būsenoj, važiuojant dviračiu, per gražias, amą atimančias vietas ar dideliu greičiu leidžiantis nuo kalno, užeina tarsi toks laimės priepuolis, atrodo norisi verkti, rodos ašaros byra, širdis nori iššokti iš savo vietos, jausmas tikrai keistas ir labai ypatingas. Gal tai ir yra tikrasis laisvės jausmas? Greičiausiai tokios akimirkos ir yra žaviausios kai pasirenki keliauti tokiu transportu kaip dviratis.

Artėjant Austrijos sienai minu tik į kalną, paskui leidžiuosi ir taip kokius 3 - 4 kartus, tačiau paskutinioji įkalnė, o svarbiausia nusileidimas buvo pats ilgiausias ir įspūdingiausias kokį esu patyręs iki šiol. Iki miesto Linz, kuriame ir turėjau šiąnakt nakvoti buvo likę 18 km. pamačiau ženklą įkilęs į aukščiausią viršukalnės tašką. Nuo jo visus tuos 18 km. tik leidausi žemyn, greitis 45-50km/h su didžiuliu bagažu. Patikėkite ekstremalumo užtenka. Lekiu visu greičiu ir nestabdau, vėjas švilpia pro ausis, laikau vairą stipriai įsikibęs savo rankose. Po nusileidimo jausmas toks, kad pavirtau į ledą, be proto šalta ir ausys užgultos. Jas atleido po kokio gero pusvalandžio.

pakylimas į Austriją

Atvažiavus į patį miestą sunkiai sekasi susisiekti su hosteriu, mat jis mano sms negauna, aš jo taip pat. Skambučiai irgi neveikia. pasigaunu free wifi mieste. Susirašom per couchsurfing ir šiaip ne taip jau grynai sutemus pasiekiu jo vietą, pavakarieniaujam, papliurpiam tarsi seni geri bičiuliai ar broliai prieš miegą tam pačiam kambary ir užmiegam.

Atsikėlus ryte turiu progą pagroti gitara, ko per kelionę turbūt pasiilgau labiausiai - savo gitaros...Padarom rytinę jamm seasion'ą. Jis man padainuoja savo paties dainų, aš jam padainuoju savo, kadaise paauglystėj sukurtų. Buvo smagu prisiminti ir padainuoti lietuviškai. Su tokia gražia skambia nata ir pasikrovęs gitaros skambesio, pasileidžiu atgal į Vokietiją.

Jester jamina prieš miegą

Su Jester pasikrovę gitaros garsu!!!

Nuo čia seksiu eurovelo 6 maršrutu link Prancūzijos, kuris eina per visą pietinę Vokietijos dalį, palei Dunojaus upę. Pajudu iš Linz, atkarpa rodosi labai smagi, gėriuosi vaizdais, upės keliukais, puikiais dviračių takais ir kas svarbiausiai puikiai sužymėtais, kas po Čekijos nesusipratimų buvo tikra atgaiva. Taip beveik visą kelią ir riedu apie 100 km., tiesiog relaxanindamas. Į Passau atvažiuoju jau vakare, pradeda tempti, susirandu įdomią vietą palapinei, šalia buvusių traukinuko bėgių kaip ir beveik jau miesto ribose, bet pamaniau, oghoo kokia įdomi vieta campingui, ryte būtinai padarysiu foto. Buvau jau besistatantis palapinę, ir ryžiai puode buvo jau beišvyra, tik staiga gaunu žinutę iš vaikino vardu Christoph, kad jis pasiruošęs mane priimti. Mat buvau išsiuntęs keletą requestu couchsurfinge, bet visai nesitikėjau, kad kas atsilieps tai buvo labai netikėta. Taigi nespėjąs net užkrimsti, susimetęs į puodą savo ką tik išvirtus ryžius, lekiu gilyn į miestą susitikti su juo. Miestukas nedidelis, tačiau labai judrus, todėl kad labai daug čia gyvenančių yra studentai. Iškart atsiradęs pačiam miesto centre tą pajaučiu, miestukas su savo jaunatviška dvasia nuteikia teigiamai. Trūksta mums tokių miestų Lietuvoje, kur turėtume universitetą ir jaunų žmonių, bet kita vertus nėra ką lygintis nes mes neturime tiek žmonių kiek Vokietiją, tai gal mums pilnai užtenka Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Summa sumarum taip išeina, kad šitam įdomiam mieste pasilieku dviem naktim, ko tikrai labai man reikėjo, gal sakyčiau labiau mano kūnui, kuris jau prašėsi vienos dienos poilsio. Tad kitą dieną tiesiog chilinu iki pat vakaro, atgaunu jėgas ir pradedu rašyti šitą kelionių dienoraštį.

Passau - Igolstadt

Maršrutas ir toliau tęsiasi palei Dunojų, tačiau pačio važiavimo upės keliukais ne tiek ir daug, vaizdai kiek jau pabodę, lyg jau viskas po truputį pradeda maišytis ir kartotis, bet nors vėl galiu pasidžiaugti preciziška, vokiška dviračių maršrutų tvarka. Ženklai sudėlioti ant kiekvieno kampelio net ir norint pasiklysti būtų sunku.

Pasiekiu Straubing miestą pasitinka jis mane gipsy jazzo gatvės muzikantais, atsipučiu, paklausau širdžiai mielų instrumentų, gyvos muzikytės garsų ir susitinku su hosteriu Sven – 25 m. pradinių klasių mokytojas, veganas. apturim įdomų pasikalbėjimų vakarą apie visą edukacinę sistemą Vokietijoje, kuri yra ganėtinai paini ir komplikuota. Pasirodo kiekviena Vokietijos valstija turi savo sistemą ir ji skiriasi viena nuo kitos. Taip pat keistas ir absurdiškas faktas pasirodė man tai, kad vat būtent Bavarijos regione yra tokia mokyklos sistema, kad tave pagal tavo pasiekimus jau po 4 klasės paskiria maždaug, kokia kryptimi tu eisi ar būsi rankų darbų specialistas ar eisi akademiniu keliu ir tokiu principu yra suskirstytos mokyklos. Kas tikrai nesąmoninga, kaip vaikas gali žinoti kam jis yra gabus tokiam amžiuje ir faktas tas, kad kai kurie vaikai savo gebėjimus ir gerus rezultatus pradeda rodyti tik vyresnėse klasėse, kas turi teisę už jį nuspręsti? Jis pasirinkimo neturi. o tolimojoj perspektyvoj tai konkrečiai atsiliepia jo karjerai.

gatvės muzikantai Straubing mieste

Kitą dieną judu link Regensburg, niekas per daug nesikeičia, dviračių takas geras, minasi lengvai, saulė kepina jau kaip vasara ir atrodo pirmą kartą pagaliau minu tik su šortais ir maikute. Sustojęs prie upės paguliu kokia valandžiukę ir jaučiu, kad vasara jau tikrai visa netoli, nepaisant to, kad naktys vis dar ganėtinai šaltos, dienomis jau saulutė kepina kaip reikalas. Gaunu įdomią žinutę iš Daniel gyvenančio Regensburge, pasirodo jis šiuo metu taip pat keliauja dviračiu, mina link Prahos, tačiau jei reikia siūlosi padėti ir gali paprašyti savo kambariokų, kad mane apnakvydintų. Hmm keistai čia kažkaip, bet per daug negalvojęs priimu pasiūlymą, susitinku su jo draugu, kuris beje neturi jokio žalio supratimo apie couchsurfing nėra niekuomet girdėjęs. Tačiau viskas be problemų atsirandu studentiškam bute, gaunu dušą, nakvynę ir esu daugiau negu patenkintas.

Išvažinėju iš Regensburg sekmadienį, jis prasideda vangiai ir rodos dangus nieko gero nežada šiandien. Numynus pirmus 20 km pradeda lyti. Vienam tunelyje besislėpdamas nuo lietaus sutinku vengrą, keliauja dviračiu, laisvalaikiu užsiima maratonais, triatlonais, dviračių sportu, dalyvauja ironman varžybose ir panašiais dalykais. Jis per 5 dienas buvo numynęs virs 1000 km. Mina jis iš Budapešto į Štutgartą pas savo merginą. Taigi persimetam keliais įspūdžiais apie keliavimą, jis nuskrieja toliau per lietų, o aš dar laukiu kol kažkiek nustos.

sutiktas dviratininkas vengras Armin

Tačiau stotis lyti atrodo visai nesiruošia. Bandau minti per lietų, malonumo didelio tikrai nėra, dviračių takų su asfaltu kaip tyčia tą dieną taip pat beveik nerasta, ir per kalnuotus miškus ir lietų, vietomis nulipu nuo dviračio ir stumiuosi į įkalnę, toliau riedu žvyruotais keliais palei upę, trasa viena iš sunkesnių kol kas, gal dėl lietaus, kuris nesibaigia, tačiau toks oras turi ir kažkokio savo ypatingumo, gavau dar gilesnį supratimą kaip mes esam priklausomi nuo gamtos, kokia stipri jėga ji yra ir kaip veikia žmogų, ypatingai keliaujant dviračiu, tu visad esi priklausomas nuo gamtos. Po labai varginančios dienos atminu į Ingolstadt, gerai tai, kad turėjau susiradęs hosterį ir čia, tad po tokios purvinos dienos daugiau apie nieką negalėjau pasvajoti kaip tik apie dušą. Skaičiuoju, kad jau 8 naktis miegu pas kažką kitą, pas žmogų kurio nepažįstu, sakyčiau gal kiek ir rutina tapo keisti namus, dušus, lovas, kompanijas prieš miegą. Viskas lekia taip greitai, kad sunku ir suvirškinti. bet skųstis tikrai nėra kuo, kiekviena dieną, atneša kažką naujo, kažką sužinai, išmoksti ar tiesiog pagilini savo turėtą supratimą. 

Mano hosteris pavaišina mane pica vakarienei. Gaunu kingsize lovą, free wifi ir gerą kompaniją. Atsigulu į lovą, ir toks jausmas, kad vis dar lietus pila man į veidą, po dienos ištiso lietaus štai vat tokios pasekmės, tačiau užmiegu greitai ir saldžiai. dar laukia geras galas Vokietijos ir Dunojaus krantu.

Čekijos klaidžiojimai

Dečin - Česki Budojovice

Praleidęs naktį Decin esu jau pasiruošęs kirsti Čekiją, išvažiavimas iš Decin prasideda smagiai, saulė šviečia, ta proga dar išbandau savo "camping stove" kurią beja ne taip dažnai ir naudoju, nes pamečiau vieną varžtą nuo jos, tai dėl to dabar sunkiai stovi ir trūksta stabilumo. Jei dar kalbant apie pamestus daiktus, iš viso jau pamečiau 5: dviratininko pirštinę šaltesniam orui (gerai, kad ateina vasara), akinius, mažąjį trikojį fotoaparatui, purvasaugį priekinio rato (besileidžiant nuo kalno atsiveržė varžtas ir pamečiau, o paskui visą purvasaugi palikau netyčia prie parduotuves tai dabar važinėju be priekinio rato apsaugos nuo purvų) ir minėtąjį varžtą nuo viryklės, šį kažkaip tai nupūtė vėjas bandant sukonstruoti vėjuotą dieną.

Judu Čekijos keliukais, keliai veda palei upę, kol kas viskas gražu, bet jau pradedu painiotis, sekdamas čekiškus dviračių maršrutus, apie juos truputį vėliau. Naktį praleidžiu palapinėj kažkur ant kalno, vieta labai patraukė, tačiau pasirodė nelabai patogi miegojimui, visą naktį čiuožinėju žemyn. Traukiu link Prahos truputį pagrybaudamas tačiau, pilnas jėgų ir užsispyrimo, kad šiandien žut būt turiu pasiekti Čekijos sostinę, po ilgos ir ne pačios lengviausios dienos, jau vėlai vakare įvažinėju į Prahą, pradeda tempti, mindamas galvojau, kad susirasiu hosteli ir pasilepinsiu save stogu virš galvos, bet buvau per daug nusikalęs kad lįsti į miestą ieškoti nakvynes ir t.t, Pasistatau palapinę tiesiog prie upės, 3-5 km. nuo centro. Ryte labai anksti apie 5 h, pakylu ir kaip įmanoma greičiau apleidžiu stovyklavietę. Ryte jausmas labai ypatingas, labai gera atsikelti anksti ryte, nes rytas turi savo kažkokio tai mistiškumo ir paslapties. Viršum Prahos tiltu ir vandeniu, visur sklendi rūkas, vienas kitas turistas užbaiginėja savo "pamaina" ir linguoja sunkiais žingsneliais link savo viešbučių.

Praha iš ryto

Praha

Praha tikrai gražus miestas. Architektūra čia pritrenkianti yra į ką paganyti akis net ir tokiam kaip man urbanistikos ne mėgėjui. Lankausi čia trečią kartą. Šis apsilankymas patiko labiausiai, o gal teisingiau būtų sakyti rytinė jo dalis, kai miestas dar tik budo iš miegų ir gaiviais rytinio vėjo pliūpsniais prasilėkiau dviratuku palei upę. Visa kita kaip ir praeitais kartais, tik vos vos įsibėgėjus rytui iškart turistų milijonai "turgų turgus". Mane tokia atmosfera labai gretai verčia bėgti toliau nuo viso šito jovalo, todėl nepaisant puikios ir saulėtos dienos išbūnu čia tik iki vidurdienio, ir traukiu toliau nuo šito chaoso, toliau į gamta ir kur būtų galima įkvėpti gryno oro.

Tačiau ne viskas ir ne visada kelionėse sekasi puikiai, nuvažiavęs už Prahos, gal apie 30 km. atsirandu kažkur laukuose. O dviratis pasirodo turi tokia savybę gesti ir tikrai ne pačiu geriausiu metu. Užmetu akį į galinį ratą, jau prieš tai jaučiau, kad kažkas ten ne taip, o gi žiūriu trys ar keturi špykiai išlūžę o kiti atsiliuosavę. Matyt nuo per didelio svorio. Ratlankis nepritaikytas tokioms apkrovoms. Dar bandau pats sutvirtinti tuos likusius špykius, tačiau galutinai sumaunu viska ir paverčiu ratą į "aštunkę" ir dabar jau judėt nebegaliu niekur. Esu kažkur velniai žino kur, susistabdau pirma dviratininką, sako, kad šiandien šeštadienis ir rytoj šv. Velykos sunku bus kažką rasti, kas galėtų padėti sutvarkyti. Vargais negalais vis dėl to randu žmogų, meistriuką, už kokių 3 km. nuo sugedimo vietos. Jėga aš išgelbėtas!!!! Nuvedu dviratį pas jį į namus. Jis man pasiruošęs padėt, bet pasirodo reikės keisti visą ratlankį, kas kainuos 45 eurai. Su mano kelionės biudžetui tai tikrai dideli pinigai, tačiau kito pasirinkimo kaip ir neturiu ir labai džiaugiuosi, kad išvis radau žmogų ,kuris apsiėmė sutvarkyti mano dviratuką. Kol dviratis tvarkomas, su meistriuko žmona, smagiai pasiplepam, pasiūlo ji man vakarienes, atsigaunu, nuotaika pakyla. Vakarėjant jau išminu su šypsena iki ausų ir pamažėjusia pinigine. Viskas gerai bent jau tam kartui ir galiu joti toliau savo žirgeliu.

Pragaras greitkelyje

žirgelis ant operacinės stalo

Velykų rytas, labai ankstyvas, saulėtas, šiltas, gražus, gal kiek nostalgiškas nes aš ne namie, su šeima. Pasileidau į kelią skambant bažnyčios varpams. Pravažiuodamas pro Čekijos kaimelius sutinku pulkus vaikų su gėlėm, panašiomis į verbų puokštes. Gamtovaizdis kerintis, maži kaimukai išsidėstę kalnų viršūnėse, vietomis pakylu iki 700 m. virš jūros lygio, o nusileidimai ekstremalūs ir kvapą gniaužiantys po 3 km. miškų keliukais su S formos posūkiais. Taip pusę dienos minu besigėrėdamas gamta ir velykine nuotaika. Paskui nuotaika apkartina tai, kad pasirodo nugrybavau ir sekiau ne tą maršrutą, o juk tiek daug, neįmanoma susigaudyti ir ženklai kartais atsiranda kartais dingsta, todėl patarimas jei kas važiuosit dviračiu per Čekiją įsigykit gerą žemėlapį su dviračių maršrutais. Mano idėja buvo tokia, keliauti be žemėlapio ir klausti žmonių esant reikalui. Šitas "žavingas" planas Čekijoje veikė neypatingai gerai ir pagadino nervų. Niekam nepaaiškinsi, kad tu ieškai kelio važiuoti dviračiu,o ne greitkelio, nes ne visi aplink tave dviratininkai, o ir tie patys be žemėlapio nesigaudo savo maršrutuose. Naktį praleidžiu vėl palapinėje.

kalnas ant kurio miegojosi ne taip kai norėjosi

Ir kita diena toliau beklaidžiodamas Čekijos kaimukų keliais, mano ipad jau buvo išsikrovęs ir neturėjau jokių žemėlapio nei gps. Tik žinojimą, kad turiu judėti ta kryptimi. Neapsikentęs savo klaidžiojimų, suku į greitkelį ir apie 60 km. atkarpą bandau važiuoti su mašinom. Karštis neapsakomas pirmus 30 km. kylu tik į viršų, mintyse galvoju tai štai kaip pragaras atrodo. Kiti 30 km. atrodo truputi lengvesni nes lyg ir labiau nuokalnė. Vakarėjant pasiekiu Tabor miestą, pavažiavęs už jo pasistatau palapinę, ganėtinai išvargęs po dienos greitkelyje, bet bent jau žinojimas, kad judu teisinga kryptimi ramina. 

Sekančią dieną vėl bandau sekti maršrutus, pradžioje atrodo visai neblogai sekasi, bet gale vistiek jie mane nuveda į kelią su mašinom, gerai, kad šį kart ne tokį greitkelį ir atkarpa gal tik 30 km. Pasiekiu Česki Budojovice. Čia buvau susiradęs hosterį, Iva 34 metų, doktorantė biologijos srityje. Po visų klaidžiojimų po šią keistą šalį, gera su kažkuo pasikalbėti ir apturėti dušą. Pasišnekučiuojam apie keliones ir gyvenimą svetur, pasipasakoja ji man apie savo darbą, kuris atrodo jai tikrai patinka. Ta proga nusiperku akinius, be jų neįmanoma minti ne tik dėl saulės, bet ir dėl įvairiausių vabalų, lapų, pūkų, lekiančių tiesiai tau į veidą. Užmerkiu akis ir mintyse dėlioju naujus maršrutus, ryt apleidžiu Česka ir pasitinku Austrija.

Česki Budojovice

Pirmieji įspūdžiai

Gyvenimas yra tarsi važiavimas dviračiu. Norėdamas išlaikyti pusiausvyrą turi nesustoti judėti. [Albertas Einšteinas]

Turbūt geresnės citatos negu ši, sunku ir būtų surasti, pradedant rašyti apie keliones dviračiu ir ne tik.Visų pirma norėčiau pranešt, tai mano pirmas bandymas rašyti tokio tipo dienoraštį ir publikuot jį viešai, nesu rašytojas ar geras minčių dėliotojas, tiesiog yra noras pasidalinti apie išgyvenimus, patyrimus, asmeninius ieškojimus, ir atradimus, kelyje, kai esi tik tu, dviratis ir kelias kuris veda pirmyn.

Atsiprašau už visas klaidas iš anksto, kadangi esu vis dar kelionėje ir su savimi turiu tik IPAD'ą su juo labai sudėtinga rašyti. 

Pradėsiu nuo to, kad keliavimas dviračiu į mano gyvenimą atėjo kažkaip, net sunku butų pasakyti atsitiktinai, tiesiog kažkur giliai gal buvo užprogramuotas šitas noras ir jis staiga išlindo. Tiesa pirmos mintys atsirado dar studentavimo laikais, kai gyvenau su pusbroliu, iškėlėm tokią idėją pakeliaut dviračiais, visai žavingai bent jau skambėjo, bet rimtai šia idėja nesusižavėjom ir tą kart prieš kokius jau 5 metus pasirinkom keliones autostopu. Ir po metų kitų, vėl grįžo dviratis, tai buvo pernai pavasarį, kai su draugu Eimantu susiruošėme į pirmą rimtesnį dviračių žygį per Baltijos šalis. Jis mums užtruko vos 7 dienas, bet to pakako suprasti ir pajausti, kad geresnio būdo pažinti šalį aš dar neatradau kol kas, negu keliaudamas dviračiu. Pažinti žmones, pajusti absoliučią laisvę ir laimes pliūpsnius kone su kiekvienu pedalu mynimu, štai kas yra keliavimas šia transporto priemone.Tai gi nuo šios kelionės, visad sukosi mintys apie sekančią kelionę ir norėjosi išbandyti save ir pakeliaut vienam.

Keliones pradžia

2014 metų Balandžio 7 dieną pradedu savo odisėją svajonių išsipildymo link,  prasideda ji man susikrovus daiktus iš namų atsisveikinus su močiute ir mama, tad nieko nelaukęs ir iš karto pasileidžiu į kelią, Raseinių link, nuo ten važiuosiu su autobusu į Vilnių, o iš ten dar vienu autobusu iki Berlyno, o toliau jokių autobusų ten turbūt ir pasileisiu į tikrąjį kelią, nors jausmas ir dabar ypatingai geras, truputi jaudinantis, gal kažkiek bauginantis, nes nežinai kas tavęs laukia, ir kiek pedalu mynimu dar prieš akis teks suskaičiuoti. 

          

Atvažiavau į Vilnių čia dar pastrigau kelias dienas, reikėjo dar sustyguoti paskutinius akcentus, nusipirkti ko dar trūksta kelionei. Ir nežinojau ar "simple express" paims mano dviratį, tad nežinojau kada tiksliai išvažiuosiu, pirmas bandymas buvo nesėkmingas, nes pasirodo dviratį reikia truputį išardyti ir supakuoti į kartoną ar plėvelę, žodžiu, kad nebūtų aštrių kampų, o šiaip jei yra vietos tavo dviratį paima už dyką, kai tuo tarpu Ecoline ima 20 eurų, dabar nuo gegužės mėnesio atsiranda dar viena kryptis į Prahą, tad jei kas planuotu kelionę dviračiu pavyzdžiui būtų galima važiuoti į Berlyną ir minti iki Prahos ir iš ten grįžti autobusu užtruktumėt dvi  savaites max. arba atvirkščiai, tikrai puiki galimybė pasivažinėti po gražias vietas ir praleisti atostogas "kitaip" už labai pigią kainą, nes bilietas kainuoja vos 36 eurai, o galima rasti ir pigesnių, atrodo kad pirmi 10 tekainuoja 3 eurai, bet reik užsirezervuoti labai iš anksto. 

Tai gi kelionė mano prasideda supakavus dviratį į celofaną, sudėjus mano krepšius į bagažinę ir aš jau pasiruošęs 16 valandų kelionei į Berlyną, iš čia ir prasidės mano tolimesnis maršrutas ir pirmieji pedalų mynimai.

Vis labiau artėjant prie Berlyno, pradėjo imti tarsi nesaugumo jausmas, kad esi vienas ir nelabai žinai ką reikės daryti, bet tas ir įdomiausia, kad kelio jau atgal nėra ir tu išėjai iš komforto zonos, o čia tavęs laukia, iššūkiai, nuotykiai ir naujos pamokos. Važiuodamas autobusu gavau atsakymą iš vieno berlyniečio, kad jis mane priims nakvoti, pasidarė kažkaip geriau, štai ir prasideda naujos pažintys pagalvojau.

Nakvynėms karts nuo karto naudojuosi couchsurfing.com kas nežino, tai toks pasaulinis tinklas (tinklalapis), kur keliautojai priima keliautojus ir ne tik, visokio plauko žmonių iš viso pasaulio ten yra, norinčių pabendrauti, kažką išmokti ar tiesiog pasidalinti tuo ką turi. Gerus darbus daryti gera. Aš Vilniuje irgi ne kartą priėmiau tokius keliautojus ir jausmas labai geras.

Apie patį kelionės tikslą daug nekalbėsiu, jo galbūt ir nėra, yra tik noras pažinti, troškimas keliauti, keliauti dviračiu...

Maršruto galutinio dar nesu apsisprendęs, pradžiai turiu tik planelį apytiksliai kur norėčiau pabuvot. Pradedu Vokietijoje, Berlynas, tada traukiu pietų link per Čekiją iki Austrijos miesto Linz, tada truputį grįžtu vėl į pietus ir keliauju per visą pietinę Vokietijos dalį, mažą gabalėlį Šveicarijos ir į Prancūziją, ties čia ir sustosiu, bet tikiuosi čia ne pabaiga. Gali kilt klausimas kodėl iš Austrijos, vėl grįžtu į Vokietiją, aš minu jau patikrintais ir išbandytais, rekomenduotais dviračių maršrutais, www.eurovelo.com, yra europinis dviračių maršrutų tinklas, kuris išsiraizgęs po visa žemyną, sudarantis dešimtis tūkstančių kilometrų. Tiesiog seku šiuos maršrutus. Kartais derinu juos su vietiniais maršrutais, tai taip pat įdomu.

Atvykstu į Berlyną, jau po pietų apie 4 val., visiškai neskubėdamas išsipakuoju dviratuką, susisukioju viską į savo vietas, užsidedu bagažą ir bandau nerti į miestą, net nežinau kur randuos, tiesiog pradėjau minti ir tiek. 

dar neišpakuotas dviratis Berlyne

Toliau jau sekiau nuorodas, kadangi Berlyne esu jau antrą kartą ir žinau iš esmes tik Alexderplatz ten ir patraukiau. Iš pradžių kažkaip nelabai saugiau jaučiausi su visu tuo bagažu, bet bandžiau prisitaikyti prie Berlyno dviratininkų ir pagauti jų važiavimo manieras, nes ji tikrai specifinė, Vilniuje niekas taip nevažinėja, ir dviratininkų čia 100 kartų daugiau, tai jautiesi visai gerai. Bet reikia būti budriam ir per daug negrybauti į šonus, nes veiksmas vyksta. 

Prasukęs pora ratų aplink Alexderplatz susirašau su savo hosteriu, Jurgen 35 vyrukas iš Olandijos, 5 metus jau gyvenantis Berlyne, prieš tai 4 metus neturėjo pastovios gyvenamosios vietos ir tiesiog keliavo. Bandau surasti jo gyvenamąją vietą, pasidarė truputėlį sunku, nes išsikrovė mano ipad, tai klausinėdamas žmonių šiaip ne taip atminu iki jo, o čia pasirodo manęs niekas nelaukia, rašau žinutę, paskui antrą ir trečią, visiškas ignore, skambučiai irgi nepadeda susisiekti, truputį jau pradedu nerimauti, kad pačią pirmą dieną negi būsiu taip išdurtas ir dar tokio keliautojo, praėjus kokioms gal ir dviems valandoms gaunu skambutį su atsiprašymu ir kvietimą susitikti kuo greičiau, jau buvo apie 22h. O pasirodo buvo taip, kad čiūvelis tiesiog užmigo manęs belaukdamas, būna pasitaiko... :))) Praleidžiam vakarą besišnekučiuodami apie keliones, įspūdžius, tikslus, gyvenimo prasmę ir panašius dalykus. Buvo įdomu išgirsti Jurgen pasakojimus apie jo bastymasi po visą pasaulį ir gyvenimą įvairiose vietose. 

Su Jurgen

Kita diena prasideda anksti, besikraudamas daiktus pamačiau, kad palikau antrąjį sluoksnį savo dviratininko aprangos, Jurgen man pasiūlo savo paprastą bliuzoniuką, kad vis dėl to gal pravers, jei būtų tikrai šalta, priimu nedvejodamas. Atsisveikinu ir pasileidžiu į kelią.

Pradedu riedėti Berlyno gatvėmis, bandau susigaudyti kur čia kaip man reikia judėti, pravažiuoju kapines, per kurias eina dviračių takas, pagalvojau tikrai įdomus reiškinys, vėl pasiklausdamas žmonių, visiškai neskubėdamas išriedu iš Berlyno žaliojo miesto Potzdamo link.

dviračių takas per kapines

 Berlynas man tikrai labai patinka, tai turbūt mano mėgstamiausias užsienio miestas, kuriame esu buvęs, turintis savo dvasią, ir dvelkiantis laisvės pojūčiu, bet užsilikti čia šiuo metu per ilgai nesinori, kitą kartą ir kitais tikslais! Kaip pirmai diena, žinoma minu labai smalsaudamas į kiekvieną detalę atkreipdamas dėmesį ir bandau po truputį priprasti prie ritmo. Sustoju kažkur netoli Potzdamo, pagalvoju išbandysiu savo "camping stove" tad išsiverdu kavos. truputi vėjas tad liepsna blaškosi į visas puses, bet atrodo pigi kinietiška viryklė atlieka savo darbą puikiai. Besimėgaudamas pirmais gamtos įkvėpimais ir paskutiniais kavos gurkšniais, prieina prie manęs pagyvenęs vyrukas ir klausia kur keliauju ir t.t Pasirodo jis 2005 metais apturėjo žygį pats, iš Nordkapo (Norvegija) iki kažkurios ten dalies Vokietijos, iš viso numyne apie 5000 km. ir užtruko 2 mėn. Įdomu tai, kad, kai paklausiau ar visa laiką jis apsistodavo gamtoj, atsakymas buvo taip visa ta laiką, sako vieną kartą tik kažkokiam hostelį. Oho nu ir pakales diedas. 

Toliau judu pro Potzdamą, čia visai neužsibūnu tiesiog pravažiuoju, nes jau buvau aplankęs tuos Potzdamo žaliuosius sodus prieš keletą metų, tai tiesiog dabar noriu mėgautis pačiu važiavimu, kuris beja teikia didžiulį pasitenkinimą, ir su kiekviena diena jis tik didėja. Bandymas susigaudyti kaip čia veikia tos vokiškos dviračių maršrutų nuorodos truputį nugrybauju, tada vėl grįžtu į kelią ir užbaigiu dieną kažkur ties Ferch miesteliu, kažkiek net mintyse nusivylęs kad labai jau nedaug numyniau, bet paskui pagalvojau ne skaičiukuose esme ir ne sportas čia, o kelione. Pirmoji naktis palapinėje, susirandu labai neblogą vietą campingui, tačiau jausmas vienam pirmą kartą palapinėj šiek tiek keistokas, atrodo kad tave kažkas užklups, ateis į palapinę ir sakys susirink savo daiktus, todėl miegojosi labai nerimastingai ir sapnavosi, kad iš tikrųjų kažkas ateina į palapinę. 

stovyklavietė

Kitą dieną prasidėjo spartesnis judėjimas, pagavau ritmą, žinoma kažkiek raumenis dar maudė, tačiau po pirmųjų dešimties kilometrų apsipratau. Čia prasidėjo Vokietijos gamtos grožis, kurio net neįsivaizdavau, kad šalis gali turėti, nustebino gal ne kiek pats vaizdas, kurį mačiau, nes panašiu lauku ir miškų ir pas mus apstu, tačiau malonumą teikė tai, kad aš važiuoju dviračių taku be jokių mašinų, netgi per rapsų laukus ar iš vieno 50 gyventojų turinčio kaimuko iki kito yra nuteistas kuo puikiausias dviračių takas, tas mane pradžioje nustebino labiausiai, vokiečių dviračių takų infrastruktūra tikrai tobula mano akimis, nors kalbėjau su olandais tai jie dar ne visai patenkinti nes lygina su savo šalimi, ten dar neteko važinėti dviračiu, bet teko pabuvoti ir mačiau, kad dviračių takai yra nutiesti praktiškai per visą šalį ir pas juos dviračių kultūra turbūt viena aukščiausia pasaulyje.

Lekiu per miškus, miškelius ir pievas, žmonių aplink labai nedaug, jausmas malonus, vaizdai keičiasi  su kiekvienu pedalo mynimu ir net nejuntu kaip prabėga diena, jokios monotonijos ar nuobodulio minant vienam, kas prieš kelionę galvojau kad gali būti, nes prieš tai teko vienam minti tik iš Kauno į Vadžgirį (Jurbarko raj.), tai tame maršrute monotonijos daugiau, tačiau irgi labai puikus ruožas! Jau dienai beveik pasibaigus ir privažiuoju kaimelį Raben, pamatau sėdi čia mergina kieme ir paprašau vandens, ji žinoma man atneša jo, tada ateina jos mama ir pasikviečia mane pavalgyti, na aš žinoma neatsisakau, įdomu susipažinti su vokietukų šeima, pasirodo mama rusė ir tikėjosi, kad aš jeigu jau iš Lietuvos, galbūt kalbu rusiškai deja ne, labai gaila bet ne...:/

I was just asking for the water and they invited me for a lunch, there a kind people everywhere if come with open heart!

Praleidus gerą valandą pas šiuos malonius žmones, patraukiu tolėliau, nes jau temsta ir reikia ieškotis vietos palapinei, vieta nesunkiai randu, nes maršrutas toks, kad wildcampint gali kone vos ne visur. Antra naktis palapinej jau kur kas geresne ir miegu puikiai, nesapnuodamas piktų dėdžių.

Trečia diena, kelias eina, per senuosius vokiškus miestus miestelius, architektūra žavinga, dauguma gatvių gristos akmenimis ir turintys vis dar tos senovines dvasios, privažiuoju Wtenbergo miestelį, kuriame kadaise gyveno garsusis revoliucionierius, reformacijos pradininkas Martynas Liuteris čia yra jo buvęs namas, ir kiti istoriniai paminklai iš kuriu iškart galima suprasti kad jis čia buvo ir yra svarbiausia persona. Nuo Witenbergo keičiasis gamtovaizdis, čia pradedu judėti palei upe, pačiu populiariausiu dviračių maršrutu Vokietijoje, kuris vadinasi "elberadweg". 

Važiavimas paupiu labai gerai veikia energetiškai jaučiu alsuojančią upę šalia, vėl gi vaizdai keičiasi labai dažnai, nuobodulio jokio, riedu ir kaifuoju kitaip sakant. Susirandu vietą nakvynei ir trečią naktį praleidžiu gamtoje. Su kiekviena diena vis lengviau miegasi, tiesa rytais, apie 4-5h, pasidaro kažkiek šaltą, bet šaltis pakenčiamas, susivyniojus į miegmaišį visu kūnu ir visa galva.

Ketvirta diena prasideda anksti ir geru tempu, pajudu netoli nuo Torgau miestelio, tiesiog skrieju su vėjeliu, kūnas jau puikiai adaptavosi prie krūvio, jokių raumenų skausmų. Kelias itin malonus.  Oras pirma diena kaip tikrai šlykštus, tai lyja tai sninga, tai saule šviečia, keičiasi dešimt kart per dieną, bet kaip vokiečiai sako it's april, taip ir turi būt. Per daug nestovinėdamas minu. Gaunu krušos per makaule, bet vėl saule šviečia už 5 min. Mano aparatai išsikrovė, tad paprašau, sesės, kad iš mano couchsurfing profilio kažkam parašytų į Dresdeną, visai nesitikėjau, kad šiandien galiu jį pasiekti, bet puikus tempas, o paskui ir užsispyrimas, kai jau gavau žinutę, kad mane pasiruošęs priimti pagyvenęs užkietėjąs dviračių fanatikas Desdene, tada paleidau paskutines jėgas į darbą ir jau vakarėjant įvažinėjau į Dresdedą, nepaisant blogo oro, o jis gal kaip tik buvo to priežastis numyniau ilgiausia distancija apie 140 km.

Dresdene susirandu savo hosteri Johanes, apie 60 metu vyriokas, 27 šalyse keliavęs dviračiu, tačiau ne ilgas distancijas, o tokias pažintines max po dvi savaites. Ir Lietuvoj pasirodo buvęs 1999 m. Tokio aistruolio kelionėms dviračiais dar neteko sutikti, pas jį  namai, kaip makulatūros fabrikas, žmogus iš tų laikų ar galima sakyt tokio tipo žmonių, kur viską kaupia, turi virs 3000 žemėlapių kelionėms dviračiu, begales stalo ir visokiu visokiausių žaidimu, kadangi jo darbas su neįgaliais vaikais. Labai nuoširdus ir geras, pasiūlė pasilikti dvi naktis, tai nedvejodamas sutikau, norėjosi truputį poilsio, svarbiausia duso!!!

Su Johanes kelionė po Dresdeną su dviračiais

Kitą dieną, pusdienį relaxinu prie neto ir panašiai, kol Johanes darbe, grižus jam padarėm turą po Dresdeną su dviračiais, miestas labai fainas, gyventojų tiek pat kiek Vilniuje, turbūt išvežiojo jis mane visur kur tik įmanoma ir pamačiau tikrai gražų savotišką ir jaukų miestą. Grįžus vakare, Johanes priiėme dar du dviratininkus - moksleiviai leidžiantys Velykų atostogas, mina iš Berlyno iki Prahos tik truputi kitu maršrutu negu aš, pasiekė Dresdeną. Pavalgom sočią, skanią vakarienę, atsisveikinu su Johanes jau vakare nes ryte jis anksti išeina į darbą ir einam liulia liulia.

Dresdenas

berlyniečiai dviratininkai

Kitą dieną prasideda anksti, bet iš lėto, kadangi draugužiai iš Berlyno miega, nenoriu jų žadinti, ir patyliukais, kraunuosi savo šmutkes, apie 12 val. jie jau atsipaipalioja ir aš susirinkęs paskutinius daiktus atsisveikinu su jais ir pajudu Čekijos sienos link. Kiek girdėjau manąs laukia labai graži atkarpa šiandien.

Judu vis dar elberadweg maršrutu tik gamtovaizdis jau pradėjo keistis atsirado daugiau kalvų ir viena už kita gražesnių, negalėjau atitraukti akių, tad išsitraukiau fotiką užsikabinau per pety ir fotkinu tiesiog važiuodamas, taip važiuodamas tiesiog ekstazėje, pasišvilpaudamas žiūriu, kad kirtau Čekijos sieną, oras puikus, nuotaika dar geresnė, čia jau buvau susiradęs hosterį, tiesa sakant net pats gavau iš jo kvietimą, kad galiu apsistoti. 

Įvažiavimas į Čekiją

Nors ir išjudėjęs sąlyginiai vėlai iš Dresdeno, 70 km įveikiu tikrai greit. Apie 17 h, įvažinėju į Decin miestelį Čekijoje. Kalvotas ir turintys pilių ant tų aukštų kalvų miestas atrodo lyg iš filmo kokio ar pasakos. 

Susitinku su trečiuoju savo hosteriu Michael, tikras social drinker taip galiu pavadinti alaus mėgėjų mėgėjas, labai didžiuojasi, kad alus yra jų šalies ir kultūros dalis, nes jis čia kaip ir buvo išrastas. Ir tikrai, Čekijoje ką pastebėjau jau vėliau, kad važiuodamas per kaimelius gali nerasti parduotuvės, bet kabakėlį pasisėdėjimui su užrašu budweis ar kozel ant kiekvieno kampo. 

Michael iš Decin vienam kabakėlį